Naujienos

Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas. Quo vadis TS-LKD? Vertybių kryžkelė

Šių svarstymų priešistorė
Pradėsiu nuo teksto gimimo aplinkybių. Turiu pažįstamų ar net bičiulių įvairiose Lietuvos partijose, taip pat ir TS-LKD. Tiesa, pastarieji ne kartą man priekaištavo, kad šiai partijai esu reiklesnis nei kitoms. Jie tikrai teisūs. Pats kurį laiką buvau šios partijos narys ir pasitraukiau ne protestuodamas, bet pradėdamas dirbti darbą, kuriam partinė priklausomybė tikrai nepadeda. Iki šiol esu įsitikinęs, kad didžioji TS-LKD narių dauguma yra puikūs, pilietiški ir pasiaukojantys žmonės, siekiantys bendrojo gėrio. Tad ir iš TS-LKD pradedu reikalauti, jog ji būtų kur kas daugiau nei viena iš politinių gaujų.
 

Nesu politinio konservatizmo entuziastas ir įvardiju savo politines pažiūras kaip krikdemiškas. Puikiai suprantu, kad partijoje, kur turi sugyventi konservatoriai ir krikdemai, užprogramuota tam tikra politinė įtampa. Tačiau, mano galva, ji gali būti net svarbus kūrybiško politinio veikimo šaltinis. Pavyzdžiu šiuo atveju galėtų būti Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga, kuri telkia tiek konservatorius, tiek krikdemus, tiek tuos liberalus, kurie neneigia krikščioniškų vertybių.
 

Ne kartą viešai išsakiau abejones, kad TS-LKD eina visai kitu keliu nei vokiečių KDS, tai orientuojasi į JAV neokonservatorius, tai tampa viena iš genetiškai modifikuoto technokratinio liberalizmo atmainų. (Kodėl „genetiškai modifikuoto”? Nes europietiška liberalimzo tradicija savo esme nėra technokratinė, ji gimsta iš meilės laisvei, o ne pinigams).
 

Būtent su pasirinkta technokratine politine strategija esu linkęs sieti ir tai, kad TS-LKD netapo tikra solidarumo ir subsidiarumo principų gynėja Lietuvoje. Pažįstu labai daug žmonių, kurie kažkada balsavo už TS-LKD, o pastaraisiais metais jaučiasi išduoti, nusivylę. Kai apie tai sakau savo pažįstamiems TS-LKD partijos nariams, jie dažnai atšauna, kad pernelyg sutirštinu spalvas ir esą esu vienas iš tų, kurie nori matyti blogus, o ne gerus dalykus TS-LKD veikloje. Ką padarysi – rūpestį nesunku supainioti su piktdžiuga.
 

Po akivaizdžiai TS-LKD pralaimėtų Savivaldos rinkimų bandžiau kiek įmanoma švelniau diagnozuoti situaciją, rašydamas, kad tai – TS-LKD sutemos, kuriose yra ir pragiedrulių ir dabar daug kas priklauso nuo partijos vadovybės: kokią analizę ji atliks, kokias priežastis įvardins ir kokių veiksmų imsis.

 

Deja, netrukus visi išgirdome dabartinio partijos primininko ir jo aplinkos vertinimus, kas visos problemos kyla tik dėl to, kad suteikta glaimybė Savivaldos rinkimuose dalyvauti taip pat ir visuomenininkams. Kitaip sakant: „mes viską darėme gerai, kalta tik aplinka”. Kažkur girdėta?
 

Dar po kelių dienų driokstelėjo Andriaus Kubiliaus pareiškimas, kad jis nedalyvaus netrukus vyksiančiuose partijos pirmininko rinkimuose. Nustebino, tačiau, kai apmąsčiau šį sprendimą, negaliu nesutikti, kad jis logiškas. Nepasitenkinimas partijose A. Kubiliaus vadovavimu vis augo. Net jei būtų pavykę išlaikyti pirmininko pareigas, apeliuojant, kad Rusijos grėsmės akivaizdoje nevalia keisti pirmininko, Seimo rinkimai nieko gero nežadėjo.
 

A. Kubilius teisus – TS-LKD turi šansą iš esmės pakeisti savo vaidmenį politiniame gyvenime tik tokiu atveju, jei bus pasiųsta žinia, kad partija keičiasi. Tačiau mane labai nustebino antroji A. Kubiliaus pareiškimo dalis. Jis paskelbė, kad turi įpėdinį ir jis yra europarlamentaras Gabrielius Landsbergis.
Tikrai nepažįstu tiek šio jaunuolio, jog galėčiau juo žavėtis ar piktintis. Jo tėtis tikrai talentingas kūrėjas, senelis – vienas didžiausių šių laikų Lietuvos politikų. Jis pats buvo labai aktyvus rinkimų kampanijoje į EP. Tiesa, mane nemaloniai nustebino, kai jis įteikė Delfi.lt vyr. redaktorei pompastiškame šio portalo gimtadienio šventime naują „Charlie Hebdo” žurnalo numerį, kaip žodžio laisvės simbolį. Tai, kad G. Landsbergis žavisi Delfi.lt – jo asmeninio skonio reikalas. Tačiau jei jis žavisi skandalingo prancūzų žurnalo darbo stiliumi, man sunku įsivaizduoti, kaip jis ras bendrą kalbą su dauguma TS-LKD žmonių.
 

Tačiau dar labiau mane nustebino tai, kad partijos pirmininku visai rimtai siūlomas žmogus, kuris visiškai nepažįsta procesų šios partijos viduje. Jis įsijungė į partiją tik prieš EP rinkimus, o paskui išvažiavo darbuotis į Briuselį.
Svarbiausia, kad jaunas? Na, yra toks jaunas Seimo narys Liutauras Kazlavickas. Jauna politikė Agnė Bilotaitė vadovauja vienam didžiausiam TS-LKD skyriui. Pagaliau, jauna politikė Radvilė Morkūnaitė turi jau solidų partinio darbo stažą..
 

Apie visa tai užsiminiau Facebook paskyroje, dar pridurdamas, kad A. Kubilius bando grąžinti į politiką abejotiną nepotizmo tradiciją. Abejotina man pasirodė ir tai, kad savo įpėdinius paprastai siūlo tie, kurie pasitraukia iš politikos dėl garbaus amžiaus ar yra išnaudoję statute ar Konstitucijoje leidžiamą kadencijų skaičių. A. Kubilius, kaip suprantu, traukiasi dėl to, kad partija pralaimi, o ne dėl to, kad jo vadovavimas buvo ypač sėkmingas, bet jis pats nusprendė, jog reikia trauktis, kol esi šlovės zenite.
 

Netrukus sulaukiau labai piktos reakcijos. Man buvo viešai paaiškinta, kad aš nusenau ir nebesuprantu, kaip svarbu jauniems žmonėms suteikti galimybę politikoje. Taip pat man buvo paaiškinta, kad esu krikdemiško „talibano” gerbėjas. Pagaliau, vienas pažįstamas TS-LKD aktyvistas man išsakė net septynias priežastis, kodėl esą G. Landsbergis kur kas geresnis kandidatas nei I. Degutienė. Išklausiau. Skambėjo įspūdingai, bet nė vienas iš jo argumentų man neatrodė tikrai solidus.

 

Deja, kai bandžiau atsakyti, jis jau nesiklausė. Politiniai monologai yra tapę įprastu mūsų laikų politinės komunikacijos būdu. Tad man nieko neliko kaip viešai atsakyti į visus septynis teiginius, kodėl esą G. Landsbergis būtų kur kas geresnis TS-LKD pirmininkas nei I. Degutienė.

Septyni G. Landsbergio šalininkų argumentai, kodėl jis būtų geresnis partijos pirmininkas nei viena iš dabartinių partijos lyderių I. Degutienė:
a) Jis kur kas geriau moka užsienio kalbas.
b) Jis jaunesnis.
c) Jį remia galingas A. Kubiliaus ir V. Landsbergio tandemas.
d) Jis užkirstų kelią partijos radikalizacijai ir virtimui lietuvišku „talibanu”.
e) Jis patrauktų paskui save didesnę visuomenės dalį per Seimo rinkimus.
f) Jis lengviau sugebėtų pritraukti verslininkų paramą.
g) Jis būtų ryžtingesnis partijos vadovas.

 

Turiu vilties visus šiuos argumentus išanalizuoti kelių tekstų cikle.

 

Argumentas: G.Landsbergis lenkia I. Degutienę užsienio kalbų žiniomis.
Neabejoju, kad G. Landsbergis, ilgai dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje, kur kas geriau kalba angliškai nei I. Degutienė. Netgi spėju, kad jis geriau gaudosi tarptautiniuose procesuose, yra labiau išnagrinėjęs svarbius užsienio politikos klausimus. Mano galva, tai viena iš priežasčių, kodėl Gabrielius kandidatavo į Europos Parlamentą, o Irena – ne.
 

Jei manęs paklaustų, kas iš šių dviejų politikų gali sėkmingiau dirbti EP, neabejodamas atsakyčiau, kad Gabrielius. Jo kandidatūrą rinkčiausi, jei vyktų bet kurios partijos tarptautinio sekretoriaus rinkimai. Jis galėtų būti tikrai neprastas Užsienio reikalų viceministras. Tiesa, ministro poste norėčiau matyti kiek labiau patyrusį, turintį daugiau politinės patirties ir didesnį autoritetą visuomenėje politiką.
 

Tačiau ar anglų kalbos žinios yra iš tiesų vienas svarbiausių kriterijų, renkantis partijos, kuri turi ambicijų vadovauti Lietuvos politiniam gyvenimui, vadovą? Mano galva, kur kas svarbiau jau sukauptas socialinis kapitalas, patirtis ir Lietuvos žmonių gyvenimo realijų išmanymas. Jei vadovautumės šiais kriterijais, kandidatus sunku net lyginti. I. Degutienė buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, ne vienus metus vadovavo Seimo socialinių reikalų komitetui, pagaliau, buvo Seimo pirmininkė.

 

Sutinku, kad nė vienas žmogus nėra tobulas, visi politikai daro klaidas, tačiau neteko girdėti, kad I. Degutienė prastai atliko bet kurias pareigas, kurias ėjo.
Net tobulas anglų kalbos mokėjimas nepadės susikalbėti su kitos partijos atstovu sudėtingose derybose, jei neturi derybininko talento, autoriteto ir trūksta gilaus politinių procesų pažinimo.
 

Beje, ar I. Degutienei kas nors galėjo prikišti, kad prastos užsienio kalbų žinios jai trukdė sėkmingai atlikti Seimo pirmininkės pareigas? Trukdymų iš tiesų buvo daug, tačiau dauguma jų, deja, kilo iš pačios I. Degutienės partijos, iš žmonių, kuriems nepatiko, jog jos reitingai pernelyg dideli, gerokai didesni nei partijos pirmininko.

 

Argumentas:I.Degutienė yra vyresnė nei G. Landsbergis.

Sutinku, kad šis argumentas gali būti populiarus jaunimo kultą išpažįstančioje visuomenėje. Kitas dalykas, kiek tokio kulto išpažinimas dera su TS-LKD vertybėmis? Kas kitas, jei ne konservatoriai turėtų žinoti, kad nauja – nebūtinai geriau nei sena? Katalikų Bažnyčia labai sena institucija ir tikrai nemanau, kad ji prastesnė už kurią nors neseniai susikūrusaį New age grupę.
 

Nuo Antikos laikų patirtis buvo suvokiama kaip labai svarbus bet kurio politiko privalumas. Tačiau lietuviškojo konservatizmo (ar genetiškai modifikuoto liberalizmo ?) atstovai, regis, išrado teoriją, kad atsinaujinimas (labai svarbus kiekvienos gyvybingos politinės partijos bruožas) yra ne kas kita kaip atsijauninimas.
 

Kiekvienoje partijoje paprastai egzistuoja įvairovė, konkuruoja įvairios politinės strategijos. Kai viena iš jų patiria politinį bankrotą, labai svarbu, kad tai nesunaikintų partijos, bet pastaroji atrastų jėgų pasiūlyti atnaujintą politinę strategiją.
 

Jau daugiau nei dešimtmetį Tėvynės sąjungą bandyta paversti liberalizmui draugiška politine jėga. Nors per tą laiką Tėvynės sąjunga susijungė su Lietuvos krikščionimis demokratais, tačiau vyraujanti politika buvo liberali politika su konservatyvios retorikos padažu.
 

Dabar TS-LKD nariai turi įvertinti, kiek tokia strategija juos tenkina. Savivaldos rinkimai sukėlė ypač daug abejonių dėl jos gyvybingumo. Kodėl žmonės turi balsuoti už TS-LKD, jei yra Liberalų sąjūdis, turintis aiškesnę visuomenės viziją? Kol atrodė, kad TS-LKD sugeba pretenduoti į liberalių rinkėjų balsus, sakyta, kad ši partija elgiasi gudriai, tačiau, kai pasirodė, jog Liberalų sąjūdis subrendo duotį stiprų atkirtį ir perėmė didmiesčių politinę kontrolę, iškilo natūralus kalusimas – ką į tai gali atsakyti TS-LKD?
 

Tarsi natūraliai piršosi variantas – suteikti galimybę partijos viduje puoselėjamai krikdemiškai politinei strategijai. Tai būtų tikrasis partijos atsinaujinimas. Aišku, kiekvienas atsinaujinimas yra sudėtingas ir rizikingas procesas, bet kartais jis tiesiog būtinas. Paradoksalu tai, kad dabartinis partijos pirmininkas A. Kubilius, pripažinęs, kad rinkimai partijai nebuvo sėkmingi, nusprenė, kad pakaks vadovybės atjauninimo, išlaikant tą pačią politinę strategiją.
 

Beje, paradoksalu, bet labai panašiai, kaip A. Kubilius, po rinkimų kalbėjo ir Darbo partijos lyderis Viktor Uspakich. Jis taip pat sakė, kad svarbiausia atjauninti partiją. Na, Darbo partija niekada negarsėjo turinti vertybinį turinį, tad ten telieka perstatinėti lyderių kėdes. O kaip su TS-LKD?
 

Ar iš tiesų tai, kad G. Landsbergis neturi partinės darbo patirties yra privalumas?
 

Nemanau, kad Andrius Kupčinskas Kaune pralaimėjo vien dėl to, kad yra

jaunas politikas, tačiau faktas tai, kad jaunystė nebuvo pakankamas politinis koziris rinkėjams ir jis pralaimėjo gerokai vyresniam V. Matijošaičiui.
Ar M. Majausko jaunystė buvo jo privalumas kovoje dėl Vilniaus mero posto? Šalia taip pat jauno Remigijaus Šimašiaus jis atrodė kaip mokinukas politikoje. Vien dėl to, kad R. Šimašius turi daug kartų didesnę politinio veikimo patirtį. Beje, prisiminkime, kad dar prieš ketverius ar daugiau metų liberalams Lietuvoje sekėsi kur kas prasčiau. Iš dalies ir dėl to, kad jų lyderiui Eligijui Masiuliui reikėjo sukaupti politinę patirtį.
 

I. Degutienė buvo tikrai ne jauniausia Seimo pirmininkė, bet, bent jau mano įsitikinimu, geriausia per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį.
 

Jei TS-LKD nariai iš tiesų nori atsinaujinimo, tai svarbu ne tik pakeisti pirmininką, bet ir pakeisti dabartinę politinę nomenklatūrą, atsakyti į klausimą – ar nepribrendo pokyčiai tuose skyriuose, kurie itin prastai pasirodė Savivaldos rinkimuose? Pagaliau būtina akcentuoti atsinaujinimą ir partijos programoje ir tai tikrai ne tas pats, kas pareikšti, jog būtina viską daryti moderniau.

 

Argumentas: G.Landsbergis yra vienintelis kandidatas, kuris gali sutelkti TS-LKD, nes tik jį remia Andriaus Kubiliaus ir Vytauto Landsbergio tandemas.

Rimtas argumentas. Tiesa, jis sunkiai dera su teiginiu apie partijos atsinaujinimą. Veikiau galima kalbėti apie buvusios politinės strategijos užkonservavimą. Strategijos, kurią prieš porą metų griežtai kritikavo V. Landsbergis, tačiau dabar, kai A. Kubilius padarė gudrų ėjimą ir iškėlė į lyderius jo anūką, profesoriui telieka tapti politinio tandemo dalimi.
 

Galima kelti klausimą – kodėl taip svarbu A. Kubiliui įvardinti savo įpėdinį? Nes I. Degutienės tapimas partijos pirmininke iš tiesų reikštų dabartinio pirmininko epochos pabaigą, o G. Landsbergis tikrai neišsiverstų be A. Kubiliaus globos. Ar ne puiki galimybė pakeisti pirmininką, nieko daugiau nekeičiant? Juk galima išlaikyti visą dabartinę partinę nomenklatūrą, kuri galės vadovauti jaunam, nepatyrusiam pirmininkui.
 

G.Landsbergis turi tikrai stiprų politinį užnugarį. Tačiau netiesa teigti, kad jis galėtų būti ta asmenybė, kuri sutelkia partiją. Priešingai, jei TS-LKD pirmininku būtų išrinktas šis jaunas politikas, iškiltų rimta grėsmė, jog partijoje esantiems krikdemams nebeliktų ką joje veikti.

 

Aišku, A. Kubilius taip pat yra toliams krikščioniškai demokratijai ir tai kėlė vidinę trintį. Ji neįsiliepsnojo nemaža dalimi ir dėl to, kad yra tokie politikai, kaip I. Degutienė, kuri yra svarbia jungiamąja grandimi partijoje tarp konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos.
 

Man nuoširdžiai patinka, kad G. Landsbergis sąžiningai deklaruoja savo pažiūras ir neapsimetinėja, jog jam krikščioniškoji demokratija rūpi bent per pusę tiek, kiek pasakojimai apie ginklus ir įvairios geopolitinės lygtys. Gali būti, kad per pastaruosius metus TS-LKD tiek pasikeitė, kad daugumai jos narių moderni vadyba jau rūpi labiau nei vertybinis stuburas. Tokiu atveju galima bus sakyti, kad A. Kubiliaus vizija galutinai nugalėjo.
 

Paradoksalu tai, kad prieš porą metų V. Landsbergis ryžosi dar kartą kovoti dėl pirmininko posto, nes tvirtino, kad partija praranda savastį. Spėju, kad jam dabar tenka spręsti sunkią dilemą: ar garbinga pavardė ir geri anūko norai gali kompensuoti, restauruoti partijos tapatybę?

 

Argumentas: G. Landsbergis galėtų užkirsti kelią partijos radikalizacijai ir „krikščioniško talibano” įsigalėjimui.
 

Pradėsiu nuo to, kad netikiu radikalizmo nauda. Radikalais vadinu tuos, kurie atmeta racionalaus dialogo su kitą nuomonę turinčiais galimybę, nes yra įsitikinę, kad šie, geriausiu atveju, yra įklimpę į klaidą, blogesniu – turi piktų kėslų. Yra daug pavyzdžių istorijoje, kai politinės partijos virsdavo politinėmis sektomis, kurių svarbiausia žinia visuomenei būdavo: aplink vien priešai, tik mes galime pasiūlyti radikalų išsigelbėjimo planą.


Kiek tokio pobūdžio suradikalėjimas gresia TS-LKD? Tokių tendencijų esama. Tačiau jų priežastis, skirtingai nei neretai teigiama, ne esą per didelis kliovimasis vertybių galia, bet bejėgiškumo jausmas. Kai tam tikra žmonių grupė jaučia, jog nėra išklausoma, jog kiti neįsiklauso į jos abejones, nuogąstavimus, ji paprastai pradeda elgtis agresyviai, nes nemato kitos alternatyvos. Ji pradeda nebepasitikėti kitais, įžvelgia visur klastą.


Taigi, jei TS-LKD nariai nori, kad jų partija išliktų kūrybiška vienovė įvairovėje, svarbu išrinkti tokį pirmininką, kuris ne vien dalintų direktyvas, skelbtų monologus, bet, svarbiausia, įsiklausytų į savo partijos narių džiaugsmus ir rūpesčius.
 

Nelabai žinau, kiek tai sugeba G. Landsbergis. Noriu tikėti, kad jis, kaip diplomatinės patirties turintis jaunuolis, sugeba išklausyti kitokią poziciją. Tačiau daug kartų turėjau galimybės įsitikinti, jog I. Degutienė moka klausytis ir išgirsti kitą. Jos tikrai negaliu vadinti radikale. Ne kartą man netgi atrodė, kad ji elgiasi pernelyg nuosaikiai, galėtų būti griežtesnė. Kita vertus, „motiniškas” stilius politikoje turi savo jėgą. Jis suteikia visiems bendruomenės nariams pasitikėjimo ir didesnio saugumo jausmą. Tai taip pat labai svarbus priešnuodis nuo radikalizmo.
 

Dar vienas labai svarbus dalykas – kokią žinią partijos viduje skelbia I. Degutienės ir G. Landsbergio politinės karjeros?
 

I. Degutienė buvo partijoje tiek sunkiomis, tiek džiaugsmingomis akimirkomis. Ji parodė, kad moka pralaimėti, sugeba priimti didžiulę atsakomybę ir yra komandos narė.
 

G. Landsbergis galėtų būti puiku pavyzdys jaunam žmogui, galvojančiam apie politiko profesiją. Tiesa, yra vienas svarbus „bet”.
 

Kiekviena partija turi savo jaunimo skyrius, kurie vadinami būsimų partijos lyderių kalve. Ten galima atrasti daug gabių žmonių. Tačiau ne kuris nors iš šios kalvės, bet žmogus, kuris nedalyvavo partinėje veikloje, tapo kandidatu į partijos pirmininkus. Ar tai nėra žinia partijos nariams, kad tradicinė partinė politinė karjera nebeturi prasmės?
 

Nieko nėra keisto, kai, sudarant rinkimų sąrašus, pasitelkiami bendražygiai, formaliai nepriklausantys partijai, bet artimi savo politinėmis vertybėmis ir galintys duoti svarbų postūmį. Tačiau, kai „legionieriai” pasitelkiami per partijos pirmininko rinkimus, tai reiškia nepasitikėjimo partijos nariais žinią.
 

Atskirai tenka kalbėti apie „krikščionišką talibaną”. Nesu tikras, bet Lietuvoje šią savoka, regis, pirmasis pasiūlė Vladimiras Laučius. Vėliau ji išpopuliarėjo ir tapo retorine kuoka, kurią mėgstama talžyti visus, kurie priešinasi pincipui – viskas tinka.
 

Paprastai pravardėse būna dalis tiesos, tačiau kur kas daugiau melo. Sutinku, kad negalima sulieti religijos ir politikos sričių ir reikalauti, kad visi piliečiai laikytųsi krikščioniško gyvenimo būdo. Gyvename pasaulietinėje valstybėje ir turime ginti religijos laisvės principą. Net ir nuo tų uolių krikščionių, kurie inventorizuoja krislus kitų žmonių akyse, pamiršdami apie rąstą savojoje.
Kita vertus, absurdiška teigti, jog piktinimasis tuo, kad ginama teisė gyventi be patyčių, taip pat ir iš krikščionių, yra talibaniškas užmojis. Nesutinku ir su tuo, kad įsitikinimas, jog šeima – tai heteroseksualių asmenų santuoka – yra talibaniškas. Kaip ir noras riboti alkoholio industrijos propagandą, regint, kokią skaudžią kainą už jos klestėjimą moka visa visuomenė. Nemanau, kad talibaniška yra reikalauti, kad šeimai būtų suteikta galimybė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus arba teigti, kad egzistuoja dvi lytys, net jei visi šūkauja, jog nemodernu taip kalbėti.
 

Apibendrinsiu. Tikrai nemanau, kad I. Degutienė, kaip pirmininkė, gali radikalizuoti partiją. Taip pat tikiu, kad jai užteks išminties ir drąsos išlaikyti partijoje vidinę įvairovę, tiesti susikalbėjimo tiltus, o ne statyti priešpriešos barikadas.

 

Argumentas: G.Landsbergis sugebėtų patraukti kur kas platesnę visuomenės dalį.

 

Tikrai sutikčiau su šiuo argumentu, jei balsuoti galėtų tik tie Lietuvos piliečiai, kurie aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. G. Landbergis yra kur kas labiau patyręs įvaizdžio kūrėjas moderniomis priemonėmis nei I. Degutienė. Be to, G. Landsbergį aktyviai palaiko grupė jaunuolių, kurią Vincentas Vobolevičius labai taikliai yra pavadinęs – trolibanu (aršūs, bet, deja, nebrandūs jaunuoliai, interneto erdvėje komentuojantys politikos įvykius ir dergiantys pasirinktus kritikos objektus).


Socialiniai tinklai labai talkino G. Landsbergiui per Europos parlamento rinkimus. Tiesa, tai erdvė, kurioje gana aršiai tenka konkuruoti su liberalais.
Dar vienas Gabrieliaus koziris – pavardė – labiau veikia partijos viduje, nei anapus jos ribų. Nei jo senelis, nei dabartinis TS-LKD pirmininkas A. Kubilius nėra visuomenėje populairūs politikai. Sutinku, kad nemaža dalimi šiuo atveju kalta politinių oponentų toli gražu ne visada teisinga kritika, tačiau faktas tas, kad vien skambios pavardės, kad ir kas būtų išrinktas naujuoju partijos pirmininku, tikrai nepakaks.


Aišku, galima sakyti, kad G. Landsbergis gali siūlyti visuomenei pradėti nuo švaraus lapo. Neabejoju, kad tai energingas ir atkaklus politikas. Tačiau ar realu tikėtis, kad jam pavyks susigrąžinti bent jau tradiciškai už TS-LKD ankčiau balsavusius gydytojus, mokytojus, kitus inteligentus?


Drįstu teigti, kad TS-LKD prarado nemažą dalį simpatikų ir todėl, kad neturėjo noro, o gal ir drąsos, išklausyti, kaip gyvena paprasti žmonės, kuriuos žeidžia politinio elito susvetimėjimas. Partijos kuria politines programas, kalba apie visuomenės modernizaciją, tačiau daugelis žmonių neatpažįsta šiose programose tos tikrovės, kurioje gyvena.


Šiandien daug kalbama apie nedraugiškos kaimynės grėsmę, tačiau, kaip taikliai pastebėjo trumpai į Tėvynę užsukęs jau daug laiko užsienyje besidarbuojantis kunigas Rolandas Makrickas, didžiausias mūsų valstybės silpnumas šiandien net ne neprognozuojami kaimynai, bet tai, kad didelė dalis žmonių prarado pasitikėjimą savo valstybe ir viltį, jog kuri nors valdžia drąsiai sieks socialinio teisingumo.


Taigi, svarbiausias naujojo TS-LKD pirmininko uždavinys bus sutelkti žmones, grąžinti viltį, jog galimos teigiamos permainos. Tik tokiu būdu galima statyti bendrystės tiltus su tomis visuomenės grupėmis, kurios šiandien nebetiki jokiomis partijomis arba vis dar negali atleisti kurio nors, jų įsitikinimu, neteisingo TS-LKD vadovybės sprendimo.


Dabar paklauskite savęs – ar G. Landsbergis, ar I. Degutienė turi daugiau galimybių, patirties formuoti politinę santalką? Nemanau, kad šiandien pakanka su Lietuvos žmonėmis kalbėti apie geopolitiką ir šauktinių kariuomenės privalumus.

 

Dar vienas svarbus dalykas – santykiai su kitų partijų lyderiais. Prieš keletą dienų kilo šurmulys, kai socialdemokratas Gediminas Kirkilas, beje, seniau ne kartą reiškęs simpatijas ir Andriui Kubiliui, pareiškė, kad I. Degutienė daug stipresnė kandidatė nei G. Landsbergis. Tokie pareiškimai tikrai nepadeda I. Degutienei, nes G. Kirkilas tikrai nėra autoritetas TS-LKD nariams. Kita vertus, socialdemokrato politiko žodžiai tik primena tai, ką matėme, kai I. Degutienė buvo Seimo pirmininkė – ji puikiai sugebėjo rasti bendrą kalbą su kitų partijų lyderiais. Jie ją gerbė ir išlaiko pagarbą iki šiol.


Labai tikėtina, kad po kurio laiko ir G. Landsbergis užsitarnaus politinį autoritetą. To jam linkiu, tačiau iki Seimo rinkimų liko vos daugiau nei metai, ir vargu ar tai tinkamiausias laikas drastiškiems eksperimentams.

 

Argumentas: G. Landsbergis sėkmingiau galėtų pritraukti verslo pasaulio paramą TS-LKD.


Šį argumenta svarstyti sudėtinga, nes reikia išmanyti TS-LKD finansinius reikalus. Tad apsiribosiu tik tuo, ką gali įžvelgti prašalaitis.


Pirmiausia, nemanau, kad TS-LKD labai gerai tvarko finansinius reikalus. Teko girdėti, kad jau ne vienus rinkimus partija įbrenda į skolas. Toli gražu ne visi TS-LKD nariai patenkinti, kaip panaudojami rinkimų kampanijos pinigai. Akivaizdu, kad kai kurie kandidatai iš partijos pinigų yra reklamuojami gerokai intensyviau nei kiti.
 

Dar vienas simptomas, kad ne viskas dabar gerai kalbant apie partijos pinigus – skandalas Vilniuje, kai Mykolas Majauskas išreiškė abejonių, jog Mantas Adomėnas racionaliai ir sąžiningai naudojo Vilniaus Sueigos lėšas.
 

Labai norisi, kad TS-LKD jaustųsi įsipareigojusi tik bendrajam gėriui, o ne kuriai nors ją parėmusiai verslo grupei. Man asmeniškai būtų kur kas ramiau, jei žinočiau, kad TS-LKD nėra remiama alkoholio ar tabako industrijos ir todėl galės, spręsdama priklausomybės prevencijos klausimus, galvoti apie žmonių sveikatą, o ne apie šios industrijos pelną.
 

Tikiu, kad Lietuvoje yra pakankamai socialiai atsakingų verslininkų, kurie pasiryžę paremti politinę jėgą, stiprinančią šeimos institutą, bendruomenes, savivaldą.
 

Tikėtina, kad yra galingos verslo grupuotės, su kuriomis lengviau galėtų tartis G. Landsbergis. Tačiau po tokių susitarimų partijos degraduoja iki politinių gaujų, aptarnaujančių oligarchų interesus.

 

Argumentas: G. Landsbergis būtų ryžtingesnis, tvirtesnę poziciją turintis vadovas.

 

Mums sunku kalbėti apie G. Landsbergio vadovavimo stilių, nes neteko matyti, kaip jis elgiasi, kai tenka išbandymas atsakingomis politinėmis pareigomis. Jis surinko tikrai darbščią ir lojalią padejėjų komandą Europos Parlamente, tačiau tai viska, ką žinome. Tiesa, dar galime spėti, kad, jei būtų išrinktas partijos pirmininku, G. Landsbergis jaustųsi dėkingas Andriui Kubiliui ir būtų jo globojamas.


Apie I. Degutienės vadovavimo stilių žinome kur kas daugiau. Ji buvo ministrė, Seimo pirmininkė, ilgą laiką buvo partijos vicepirmininkė. Pamenu, prieš skiriant I. Degutienę Seimo pirmininke, nebuvau tikras, kiek jai pasiseks. Man atrodė, kad reikia ryžtingesnio žmogaus, tačiau netrukus buvau maloniai nustebintas ir turėjau keisti požiūrį į tai, kokios savybės būtinos, vadovaujant visam Seimui.
I. Degutienė tikrai nėra žmogus, kuriam būdingas polinkis „tvirtai rankai”. Ji yra lyderė, kuriai reikalingi bendražygiai. Viena iš šios politikės problemų pastaraisiais metais buvo tai, kad ji jautė partijos nomenklatūros skepsį. I. Degutienė puikiai randa kalbą su partijos skyriais, tačiau A. Kubilius ir jo aplinka visą laiką bandė parodyti, kad ji per menkai moderni ir pragmatiška.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad I. Degutienė gali sutelkti partiją, padidinti elektoratą, tačiau tik tuo atveju, jei jaus palaikymą partijos viduje ir turės bendražygių. Ji kur kas mažiau nei G. Landsbergis tinka radikalaus kritiko, išsakančio kandžias replikas, vaidmeniui.


I. Degutienė tikrai nėra neklystanti politikė. Esu ne kartą ją kritikavęs už, mano įsitikinimu, netinkamą sprendimą. Tačiau man kur kas svarbiau, kad ji nebijo pripažinti klaidų ir jų taisyti. Būtent šios savybės labiausiai trūksta dabartiniam partijos pirmininkui A. Kubiliui. Nors jis ne kartą viešai sakė suklydęs, bet buvo sunku patikėti, kad tai nuoširdu, o ne viešųjų ryšių žaidimas, nes po klaidų išpažinimo nebūdavo jokios pastangos jas ištaisyti.

 

**

Per keletą dienų, kai rašiau šį tekstų ciklą, buvo paskelbtas ne vienas straipsnis, kuriame visai kitaip vertinama situacija. Tiesą pasakius, šie tekstai tik dar kartą patvirtino mano įsitikinimą, kad šiuo metu TS-LKD yra vertybinėje kryžkelėje. Nesąžininga būtų sakyti, kad vienas pasirinkimas absoliučiai geras, o kitas blogas.

 

TS-LKD renkasi tarp vokiškos Krikščionių demokratų sąjungos ir JAV neokonservatorių. Svarbiausia, kad po šios partijos pirmininko rinkimų daugiau aiškumo bus ir visiems mums.

 

Tekstas publikuotas www.bernardinai.lt
 

2015 kovo 25
 

2012-12-05 Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė atidarė parodą "Žvėryno reminiscencijos"

2013-01-23 Seimo vicepirmininkė dalyvavo LRT darbuotojų apdovanojimuose "Bitinukai 2012"

Bitinukai 2012 (nuotr. G. Savickio, ELTA)
Bitinukai 2012 (nuotr. G. Savickio, ELTA)
Bitinukai 2012 (nuotr. G. Savickio, ELTA)
Bitinukai 2012 (nuotr. G. Savickio, ELTA)

Akimirkos

XXII Lietuvos moksleivių dailės olimpiados "Mano namai" geriausių darbų pristatymas (nuotr.H. Brandišauskaitės)
XXII Lietuvos moksleivių dailės olimpiados "Mano namai" geriausių darbų pristatymas (nuotr.H. Brandišauskaitės)
XXII Lietuvos moksleivių dailės olimpiados "Mano namai" geriausių darbų pristatymas (nuotr.Dž.G.Barysaitės)
XXII Lietuvos moksleivių dailės olimpiados "Mano namai" geriausių darbų pristatymas (nuotr.Dž.G.Barysaitės)
XXII Lietuvos moksleivių dailės olimpiados "Mano namai" geriausių darbų pristatymas (nuotr.H. Brandišauskaitės)
XXII Lietuvos moksleivių dailės olimpiados "Mano namai" geriausių darbų pristatymas (nuotr.H. Brandišauskaitės)
XXII Lietuvos moksleivių dailės olimpiados "Mano namai" geriausių darbų pristatymas (nuotr.Dž.G.Barysaitės)
Tarptautinė konferencija "Taikos svarba žmonijos ateičiai" (nuotr. Dž. G. Barysaitės/LRS)
Tarptautinė konferencija "Taikos svarba žmonijos ateičiai" (nuotr. Dž. G. Barysaitės/LRS)
Tarptautinė konferencija "Taikos svarba žmonijos ateičiai" (nuotr. Dž. G. Barysaitės/LRS)
Tarptautinė konferencija "Taikos svarba žmonijos ateičiai" (nuotr. Dž. G. Barysaitės/LRS)
BNS nuotr.
BNS nuotr.
BNS nuotr.
BNS nuotr.
BNS nuotr.
BNS nuotr.
BNS nuotr.
2015 03 31. Kandidatų į TS-LKD pirmininkus I. Degutienės ir G. Landsbergio video konferencija su "15min.lt". BNS nuotr.
2015 03 31. Kandidatų į TS-LKD pirmininkus I. Degutienės ir G. Landsbergio video konferencija su "15min.lt". BNS nuotr.
2015 03 31. Kandidatų į TS-LKD pirmininkus I. Degutienės ir G. Landsbergio video konferencija su "15min.lt". BNS nuotr.
2015 03 31. Kandidatų į TS-LKD pirmininkus I. Degutienės ir G. Landsbergio video konferencija su "15min.lt". BNS nuotr.
2015 04 25. I. Degutienė atvyko į TS-LKD būstinę pasveikinti išrinktojo TS-LKD pirmininko G. Landsbergio. BNS nuotr.
2015 04 25. I. Degutienė atvyko į TS-LKD būstinę pasveikinti išrinktojo TS-LKD pirmininko G. Landsbergio. BNS nuotr.

2016-06-14 Gedulo ir vilties diena

Kalbėkimės
Dienotvarkė
Kovas
PATKPŠS
12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031
© 2017. Visos teisės saugomos