Požiūris

Jaučiu pareigą įsiklausyti į žmones

Kadaise davėte Hipokrato priesaiką, po to prisiekėte tarnauti valstybei. Ar nesigailite mediciną iškeitusi į politiką?

 

Šios dvi sritys turi daug ką bendro: abiem atvejais tai yra darbas su žmonėms. Ir tada, kai buvau gydytoja, ir dabar dirbu ne su skaičiais, schemomis ar idėjomis, o su žmonėmis. Politikoje esu jau 16 metų, bet, prisipažinsiu, pasiilgstu buvusios savo darbovietės, Raudonojo Kryžiaus ligoninės, kur dirbau ne tik gydomąjį, bet ir administracinį darbą. Medicinoje rezultatas išryškėja gana greitai, ir tai teikia didžiulį moralinį pasitenkinimą, neišmatuojamą pinigais. Politikoje, deja, yra kitaip: tavo indėlį galbūt įvertins tik istorija – davė ar nedavė jis teigiamą postūmį valstybės ir jos piliečių gyvenimui. Net ir nuoširdžiausiai stengdamasis čia neišvengsi ir neigiamų vertinimų. Į juos negaliu nereaguoti ir, jei iš tikrųjų klystu, stengiuosi ištaisyti klaidą.

 

Galbūt šios jūsų savybės ir lėmė tai, kad esate mėgstama žmonių, nors politikui Lietuvoje, kitaip nei gydytojui, tai pasiekti ypač sunku?

 

Mediko profesijos pasirinkimą lemia tam tikros žmogiškosios savybės, kurių, manau, reikia ir politikui. Pabaigusieji labai nelengvas medicinos studijas įrodo, kad yra atsakingi, darbštūs, geba susitelkti. Norėčiau, kad politikoje būtų tokia tvarka ir disciplina, kokia yra medicinoje ar kariuomenėje, ir valstybėje tada būtų geriau. Juk demokratija pirmiausia yra elementari tvarka. Tačiau mūsų demokratinio vystymosi patirtis dar maža, demokratijos dar tik mokomės, ir neretai ją imame painioti su anarchija.

 

Šis Seimas, ypač darbo pradžioje, nerodė tinkamo disciplinos ir tvarkos pavyzdžio.

 

Keista, kad net išsilavinę žmonės dažnai pasipiktinę klausia: „Kiek dar laikysite tą skandalistą? Kodėl negalite vyti lauk parlamentaro, nuolat keliančio skandalus ir trikdančio Seimo darbą?“ Tačiau Seimas juk – ne fabrikas, o jo pirmininkas – ne darbdavys, galintis atleisti netikusį darbuotoją. Kita vertus, Seimas yra visuomenės atspindys. Tie skandalistai į Seimą nenukrito iš dangaus, o buvo išrinkti, ir ne pagal sąrašą, o vienmandatėje apygardoje, net ne vieną kartą. Vadinasi, tie mūsų darbą nuolat trikdantys asmenys atstovauja tam tikrai rinkėjų grupei. Iš tikrųjų negalėjau toleruoti visiško chaoso, tvyrojusio šio Seimo veiklos pradžioje: man nesuvokiama, kaip posėdžių metu galima ilsėtis užsienio kurortuose. Džiaugiuosi, kad pavyko apsivalyti: tokių pravaikštininkų nebeturime. Esu patenkinta ir tuo, kad sustiprinome parlamentinę kontrolę, ypač tada , kai sprendžiami socialiai jautrūs kausimai: tikriname, kaip Vyriausybė bei kitos Seimui atskaitingos institucijos įgyvendina mūsų priimtus konkrečius įstatymus. Juk įstatymus kartais gali pakoreguoti pats gyvenimas. Gerokai pagyvėjo ir Seimo komitetų veikla, svarbiais klausimais yra kruopščiai

diskutuojama, vyksta klausymai.

 

Jūsų pirmininkavimo kadencija sutapo su sunkmečiu. Medikas tartų, kad jam teko gydyti kritinės sveikatos būklės ligonį. Kokių priemonių ėmėtės?

 

Kaip mėgstu sakyti, pradėk nuo savęs: mano siūlymu Seimui pakeitus statutą, iškart buvo sumažintas mano atlyginimas. Tad dabar gaunu perpus mažesnę algą, nei gaudavo prieš mane šias pareigas ėję politikai. Taip pat buvo gerokai sumažintos reprezentacinės išlaidos: anksčiau jos buvo 12 vidutinių mėnesio darbo užmokesčių (VMDU), o dabar – tik 1 VMDU. Mano sekretoriate dirba tik 5 patarėjai, kurie gauna daug mažesnį ir be jokių priedų atlyginimą. Manau, neturime teisės sunkmečiu išlaidauti, privalome solidarizuotis ir susiveržti diržus. Tačiau tikrai nesu nutolusi nuo Lietuvos žmonių: kaip parlamento vadovė per mėnesį gaunu apie 1 000 jų laiškų, įvairiomis progomis bendrauju su žmonėmis ir tiesiogiai. Tačiau naudodamasi proga norėčiau vis dėlto paaiškinti savo, kaip Seimo Pirmininkės, galimybių ribas: nesu juk sovietmečio CK komiteto sekretorė, duodanti nurodymą, tarkime, kam nors padidinti apskaičiuotą pensiją.

 

O gal kai kurie piliečiai jumyse mato gailestingą motiną? Net vadovaudama parlamentui išlikote moteriška, neįgijote generolo manierų.

 

Manau, kad moteris politikė neturėtų kopijuoti vyrų elgsenos. Kai kurie man prikiša motinos Teresės vaidmenį, seku paskui „liaudies balsą“. Iš tikrųjų man rūpi išgirsti jį, įsiklausyti, nesivadovauti schemomis. Jei žmonės mane išrinko, juntu pareigą suprasti, ką jie galvoja, ir stengtis padaryti taip, kad daugumai būtų geriau. Nemanau, kad tai – populizmas: tuščių pažadų neduodu. Kartas karčiai nutyliu, be tai nereiškia valios stokos: priešingai – kaip tik bevalis skuba duoti atkirtį. Turiu savo tvirtą poziciją, bet nepuolu į akis, užėmusi kovinę pozą. Baisimės mūsų visuomenės agresyvumu, žiaurumu, tačiau ar patys rodome vaikams deramą pavyzdį? Lengviausia yra duoti į kailį ir dar užrėkti, tačiau taip nieko nelaimėsi nei šeimoje, nei Seime.

 

Nesate patriarchalinės politikos šalininkė. O koks jūsų požiūris į šeimą?

 

Šeima yra visko pradžia. Visa, ką gauni šeimoje, vėliau perkeli į platesnę bendruomenę. Tėvai mane auklėjo savo pavyzdžiu, jie man įskiepijo vidinę kultūrą, esu išmokyta valdyti emocijas.

 

Bet ar galite ramiai žvelgti į Lietuvos kaimo bėdas? Alkoholizmas, nedarbas, tuštėjančios gyvenvietės... Kaip manote jas spręsti?

 

Alkoholizmo problema kaime išties didesnė nei mieste, kur lengviau susirasti darbą. Tačiau negaliu sutikti, kad kaimas prasigėręs tik todėl, kad čia siaučia nedarbas. Kiek Lietuvoje yra sėkmingai ūkininkaujančių šeimų, darbščių, iniciatyvių ūkininkų, kurie galėtų kitiems darbo pasiūlyti, tačiau neranda: juk girtuoklis verčiau gaus socialinę pašalpą nei eis dirbti. O tam, kas dirbti nusiteikęs, valstybė pasiruošusi padėti: šiandien smulkieji ir vidutiniai ūkininkai ES paramą gauti gali lengviau ir paprasčiau. Tačiau girtuoklio valstybės pašalpa neišgydys, jo vaikų nepamaitins: ši bus pragerta, galop pragerti bus ir savi vaikai. Ar tie mūsų vaikų globos namai, kuriais baisisi užsieniečiai, nėra sugriuvusios šeimos, susvetimėjusios giminės, netvirtos bendruomenės pasekmė? Laimei, bendruomenės Lietuvoje atsigauna, savivalda provincijoje tvirtėja. Būtent bendruomenės, savivalda, esančios arčiausiai žmogaus, taip pat ir nevyriausybinės organizacijos yra pajėgios įveikti šias mūsų visuomenės bėdas. Joms mes esame pasiruošę suteikti visokeriopą, taip pat ir finansinę, pagalbą.

 

Interviu paskelbtas „Valstiečių laikraštyje“, 2012 m. rugsėjo 22 d.; Nr. 76 (9199)

2012 spalio 10
 
Kalbėkimės
Dienotvarkė
Rugsėjis
PATKPŠS
123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930
© 2017. Visos teisės saugomos