Požiūris

I. Degutienė: Tautiškumas yra gėris

Šv.Velykų išvakarėse Seimo vicepirmininkė Irena Degutienė kalba apie tai, kaip ekonomikai tapus pagrindine vertybe žmogus liko nebe toks svarbus. Kalba apie viešoje erdvėje dominuojančius žodžius, tarp kurių nėra nei tautiškumo, nei tautinės vertybės... Bet ne vien tik tai Šv.Velykų išvakarėse rūpėjo Seimo vicepirmininkei, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkei I.Degutienei, jau penktą kadenciją dirbančiai Seime.

 

- Turbūt Seimas jums tapo kaip antri namai?

- Kaip ir kiekvienam žmogui darbovietė per šitiek metų.

- Bet per tiek laiko paprastai užklumpa rutina...


- Yra tokia psichologų nuostata, kad kas septyneri metai reikia keisti vyrą arba darbą. Su vyru gyvenu 40 metų, Seimas - antroji darbovietė, prieš tai ligoninėj beveik dvidešimt metų dirbau.

- Kaip tik pernai prieš Velykas duodama interviu mūsų laikraščiui prisipažinote kiek nusivylusi politika.


- Gal tiesiog buvo negerų sutapimų laikas. Ir anksčiau, kol dar nėjau tokių aukštų pareigų, girdėdavau, kad politikoje esama povandeninių srovių, intrigų, bet savo kailiu niekad jų nepatyrusi, kartais tokias kalbas nuleisdavau negirdomis, manydama, kad žmonės linkę perdėti. Bet kai pati atsiduri neteisybės sūkuryje, netgi, sakyčiau, šmeižto sūkuryje, ir žinai, kad yra sudarinėjamos net schemos, kaip tave gniuždyti psichologiškai, negali nereaguoti. Per šitiek metų aš taip ir neišmokau susitaikyti su melu ir neteisybe. Taip po truputį, po truputį tampi savotišku atsiskyrėliu arba vienišiumi, nes tau tai nepriimtina.

- Politika, sakoma, ir tėra imitacijų grandinė...


- Galų gale ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių pavyzdžiai rodo, kad politikoje kaip nė vienoje srityje yra labai daug intrigų, pokiliminių dalykų, su kuriais sunku susigyventi. Bet aš nedalyvavau ir nedalyvausiu jokiuose politiniuose žaidimuose.

- Pernai jūs buvote Seimo pirmininkė, šiemet - vicepirmininkė. Įpratus vadovauti turbūt sunku taikytis su nepagrindiniu vaidmeniu?


- Man niekada nekildavo tokių klausimų, kas pirmesnis, tarkim, šeimoje, kas pirmesnis darbe. Buvo Seimo pirmininkės pareigos, žinojau, ką man privalu daryti, dabar mano pareigos kitos, žinau, už ką esu atsakinga, dirbu ir per daug nesidomiu, ką veikia Seimo pirmininkas. Jaučiu net tam tikrą palengvėjimą, kad mano atsakomybės lygis kiek kitoks, bet kiekvieną darbą stengiuosi nudirbti gerai. Kadangi tobulumui nėra ribų, klaidų išvengti nepavyksta. Dėl to nervinuosi, išgyvenu.

- Kuo skiriasi Irena Degutienė pernai ir šiemet?

- Esu atsargesnė ir ne tokia atvira, net su žurnalistais, kurie mane irgi labai nuvylė. Aš įsivaizdavau, kad turiu būti atvira, nes žurnalistas yra tarpininkas tarp politiko ir visuomenės, padedantis perteikti žmonėms jo nuostatas ir mintis, bet, deja, patyrusi, kaip jie sugeba iškraipyti mintis, šiandien bendrauju nebe su visais. Apie „Respublikos“ žurnalistus negalėčiau pasakyt nė vieno blogo žodžio.

- Darbo prasmingumui tai turėjo įtakos?


- Ne, tikrai ne. Būdama pakankamai optimistinis žmogus, gėrio gyvenime randu gerokai daugiau nei blogio, tik blogis aiškiau matomas. Gėris juk paprastai atrodo savaime suprantamas dalykas. Užtat manyčiau, kad Lietuva nėra tokia baisi valstybė, kokią kartais ją piešia ir jūsų kolegos žurnalistai. Manyčiau, ir politikai, tiek būdami pozicijoj ar opozicijoj, gali susišnekėti, gali ieškoti ir rasti tarpusavio kompromisų dėl to, kad būtų geriau ir mūsų valstybei, ir joje gyvenantiems žmonėms. Kartais girdžiu, kad štai Degutienė nuolaidų padaro, yra silpna. Tai netiesa - esu iš tų žmonių, kurie turi tvirtas pozicijas. Politinio stuburo man dar niekas nesulaužė ir nesulaužys.

- Kad I.Degutienė nėra silpna, mes įsitikinom, bet gal Seimas yra silpnas? Šit prašo prašo prokurorų vaizdinės Garliavos istorijos medžiagos, ir vis veltui...


- Kaip institucija parlamentinėje valstybėje Seimas, objektyviai galima įvardyti, yra silpnokas. Negalėčiau pasakyt, kad visiškai silpnas, bet silpnokas, nors Konstitucijoje yra įtvirtintos jo galios ir jo kontroliuojamų institucijų atžvilgiu. Na, ne visi skaitosi su tautos atstovybe Seimu. Kai kurie institucijų vadovai tik formaliai atsakinėja į klausimus, ir net su atsainumu: ko jūs kišatės, kur jums nereikia kištis, nors Seimui reikia „kištis“ būtent pagal įstatymus. Šių funkcijų Seime arba iki galo nesuvokiam, arba kai kada pritrūksta politinės valios elgtis nuosekliai ir principingai. Bet, sakyčiau, kad po truputį parlamentinė kontrolė nors sunkiai, bet stiprėja.

- Šit pernai Seimo pirmininkė karštai ragino teisėsaugą imtis tirti neteisėto politikų praturtėjimo atvejus... Jokio atgarsio...

- Galėčiau pasakyti daug kritinių pastabų ir dėl prokuratūros darbo, ir dėl Valstybės saugumo departamento, kurio kaip ir nebėra Lietuvoj, išvis nieko nebesigirdi, nors tikrai daug matom dalykų, kur, atrodo, ir įtakos kitų valstybių yra. Jau nekalbu apie tai, kad teisminės procedūros trunka metų metais teisinantis, jog trūksta ir darbuotojų, ir lėšų. Be abejo, visose institucijose ypač krizės metais buvo juntamas lėšų stygius, bet turbūt įmanoma atskirti rezonansines bylas, kurios politiškai yra labai svarbios ir jas reikia kuo greičiau išaiškinti, juo labiau kad šis procesas turi įtakos žmonių pasitikėjimui ar nepasitikėjimui savo valstybe. Nusivylimas valstybe, manyčiau, yra viena iš emigracijos priežasčių. Žmonėms reikia ir duonos, ir teisingumo, ir konkrečių greitesnių sprendimų, ypač kai jie mato, kad yra padarytas ar galimai padarytas nusikaltimas. Paimkim neseniai vykusį muitinės skandalą: gal porą žmonių ir nubaudė iš tos didelės brigados. Kaip tai gali būti: arba įrodot, kad čia kažkas buvo sufabrikuota, arba jei padarytas nusikaltimas, kaltieji turi atsakyti pagal įstatymą. Deja, pastaruoju metu vis daugiau veiksmų atliekama dėl „paukščiuko“. Matant, kaip mūsų specialiosios tarnybos vykdo parodomuosius politikų suėmimus, man kartais susidaro įspūdis, kad tai yra politiniai užsakymai.

- Matant, kaip krečiami režisierės Inesos Kurklietytės namai, mums susidarė įspūdis, kad gyvename kone policinėje valstybėje...

- Vienas kitą veja tokie atvejai. Galiu konkretų pavyzdį pasakyt: Lazdijų rajono merui vieną dieną buvo uždėti antrankiai, atliktos kratos ir t.t. Buvo didelis skandalas, o kai baigėsi teismas, pasirodė, kad jokio nusikaltimo jis nepadarė... Seimui reikėtų būti ir kur kas principingesniam, ir dažniau jo kontroliuojamų institucijų vadovus kviestis į Seimą, kad atsakytų į panašius klausimus.

- Manote, tai padėtų sumažinti Seimo ir visuomenės susvetimėjimą?

- Ne visai sutikčiau, kad tai susvetimėjimas. Yra labai daug Seimo narių, kurie įsiklauso į rinkėjų norus ir sulaukia net priekaištų, kad nori juos visus išpildyti. Bet Seimas kaip visuma, kaip įstatymų leidžiamoji institucija, nepakankamai gerai atlieka jai pavestą kontroliuojančiąją funkciją. Jei kontrolė bus griežtinama, galbūt ir žmonės matys Seimą ne tik kaip pavienį narį, kuris gerai vykdo savo pareigas, bet kaip instituciją, kuri atstovauja tautos interesams.

- Tikite, kad dabartinės kadencijos Seimui ir šiai Vyriausybei pavyks kilstelėti tautos pasitikėjimą?


- Palyginti su praėjusios kadencijos Seimu, šioje matau pliusų - jiems kol kas lengviau dirbti, nes kol kas jie yra kiekybiškai stipri koalicija. Kiekybiškai, akcentuoju. Apie kokybę teks kalbėti vėliau, bet kartais ta kiekybė daug ką lemia. Dėl daugumos trapumo - kaip buvo praėjusią kadenciją, sudėtingiau dirbti ir Seimui, ir jo daugumos Vyriausybei: reikia daug išminties, tolerancijos ir kompromisų. Tačiau yra labai daug dalykų, kurie per pusmetį šitoje koalicijoje turėtų spręstis - nežinom, kaip pasibaigs Darbo partijos byla, kaip vyks „jungtuvės“ tarp Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų, kiek išsilakstys žmonių ir pan. Gali būti, kad socialdemokratams ir jų premjerui ateis sunkesni laikai koalicijos viduje, kur jau šiandien Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcija bando įvairius šantažo metodus tiek Vyriausybės, tiek valdančiosios daugumos atžvilgiu.

- Skaičiau, kad siūlymas paskelbti 2013-uosius Tarmių metais Seime palaikymo sulaukė ne iškart, net teko rinkti parašus. Gal apskritai parlamentarams stinga patriotizmo?

- Nuo vieno kraštutinumo einame prie kito. Buvo metas, kai net tarybiniais metais mums nebuvo gėda kalbėti ir žemaitiškai, dzūkiškai, suvalkietiškai, buvo metas, kai mūsų jaunimas įgudo rusiškai kalbėt, klausytis rusiškų dainų... Pamenat, koks buvo tautinis atgimimas pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais. Paskui pradėjom žengti sparčiais žingsniais su vienu lozungu „pinigai“, o žmogus, kaip Lietuvos pilietis, atsidūrė lyg antrame plane. Pagrindinėmis vertybėmis tapo ekonomika, finansai. Ir dabar kalbėdama apie dvasingumą, pasijunti kaip balta varna, nes šiuolaikiškas civilizuotas žmogus yra tas, kuris galvoja tik apie inovacijas, progresą, apie pažangą, naujo produkto sukūrimą. Tokie žodžiai šiandien dominuojantys. Kai kas nors prabyla apie vertybes, tautines vertybes, išgirsta, kad dabar ne tie laikai, dabar mes - Europos Sąjunga. Galų gale ir ta pati Europa nuo ko prasidėjo? Nuo tų pačių krikščioniškų vertybių. Istorijoje jau yra buvę imperijų, kurios žlugo dėl to, kad jose sunyko didžiosios vertybės ir žmonėms reikėjo vien tik pramogų ir gero gyvenimo. Gink Dieve, nereikia painioti tautiškumo ir nacionalizmo; šis yra blogis, o tautiškumas - gėris.

- Ką tartumėt Velykų proga tiems, kurie jus gražiu žodžiu pamini, kurie jus myli, ir tiems, kurie nemyli?


- Nepaisydama to, kad vieni myli, kiti - ne, aš visus juos myliu ta meile, kurią gali jausti nepažįstamam ar tolimam, - tai visapusiška pagarba. Kiekvieną jų gerbiu, jeigu jie nekenkia nei kitam, nei savo valstybei. Na, o Velykos reiškia pavasarį: bunda gamta, viskas atgimsta. Manau, kad atgimimo pojūtis leidžia kiekvienam iš mūsų šiek tiek keistis. Ir jeigu jauti, kad kažką gyvenime darai ne taip, šiandien yra ta proga stabtelėti ir pagalvoti, gal ir tau reikia atgimti.

 

 

Parengta pagal dienraštį "Respublika";

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/idegutiene_tautiskumas_yra_geris/


 

2013 balandžio 02
 
Kalbėkimės
Dienotvarkė
Liepa
PATKPŠS
12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31
© 2017. Visos teisės saugomos