Pasirinkimo ribų, Viešojo pasirinkimo teorija

Pasirinkimo laisvė yra amžinas principas, Pasirinkimo ribos

Ištakos[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Svarbiausi šiuolaikiniai valdymo bruožai yra biurokratija bei technokratija tarnaujanti savo paties, o ne visuomenės interesams. Šia teorija rėmėsi JAV ir Britanija, ir ji sulaukė rimtos politinių partijų paramos.

pasirinkimo ribų

Pirmasis šia teorija susidomėjo Gordon Tullock, tačiau savo darbuose ekonominio aspekto neaptarinėjo. Jis teigė, kad analizuojant politiką, politikos formavimą ir biurokratiją, turi būti remiamasi ta pačia savo naudos maksimizavimo prielaida, kuria remiamasi aiškinant firmų, verslininkų ir vartotojų elgseną.

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Vadinas, jie nuolat siekia plėsti savo biurus ir vis daugiau pinigų reikalauja savo departamentams. Tullock, kaip ir kiti viešųjų sprendimų teorijos atstovai, siūlo į biurokratiją įtraukti konkurencijos elementų — kontraktizuojant contracting-out viešųjų paslaugų tiekimą, privatizuoti tam tikras viešųjų spendimų valdas, didinti valstybinių pasirinkimo ribų tarpusavio konkurenciją, taikant atlygio už rezultatą principą.

Anthony Downs, išskyrė skirtingus biurokratijos tipus, remdamasis prielaida, kad kiekvienas pareigūnas turi skirtingų siekių. Pasak Downs, kad biurokratai nepradėtų tarnauti tik savo pačių, o ne visuomenės interesams, biurokratija turi būti griežtai prižiūrima ir kontroliuojama.

pasirinkimo ribų

William Niskanen manė, kad biurokratai, kaip ir firmų vadovai, siekia didinti naudą sau, bet kadangi biuras, skirtingai nei firma, nežino savo pajamų, tad ribinį naudingumą jis gali didinti tik didindamas savo biudžetą ir jis tai gali daryti, nes patys politikai yra spaudžiami savo pasižadėjimų didinti viešąsias išlaidas. Wicksell valstybės ideologija[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] m. Valstybės teorija, pasak Wicksell, pasisako už individualų quid pro quo taisyklės taikymą bei remiasi efektyvaus apmokestinimo principais.

Kiekvienas pilietis turi galimybę palyginti kurio nors bendradarbiavimas prekybos naujienose biudžeto straipsnio vertę ir sąnaudas, pasitelkdamas ribinius dydžius, - būtent to reikalauja efektyvumas. Galimi du Wicksell vieningumo taisyklės aiškinimai: pozityvistinis politika — tai mainai tarp individų, kurie veikia neperžengdami politinių institucijų ribų ; norminis teisinga tik ta politika, kuriai vieningai pritaria visi piliečiai.

Vadovaudamasis etikos požiūriu Wicksell atskyrė politinį teisingumą nuo socialinio teisingumo. Pastarasis teigia, kad kartais derėtų atsisakyti asmeninio suinteresuotumo socialinio teisingumo labui. Quid pro quo prielaida reiškianti, kad piliečiai suteikia valstybės valdymo struktūroms arba valstybei išteklius ir galią, mainais į tai norėdami prekių ir paslaugų, pasirinkimo ribų įstatymais grįstos pasirinkimo ribų, - yra svarbiausia visuomeninio pasirinkimo metodui pasirinkimo ribų.

Buchan remdamasis Wicksell sprendimo principu, pateikia dvi normines taisykles, kurios sudaro visuomeninio metodo esmę: ekonominis konstitucionalizmas kaip pagrindas viešosios politikos formavimui ir politika kaip mainai.

Šie du principai pabrėžia, kad politinė sąveika turi remtis laisvais, savanoriškais mainais, taip pat politikai būtina kokia nors ekonominė konstitucija, kuri reglamentuotų santykius tarp individo ir valstybės. Politika kaip mainai teigia, kad piliečių pritarimu remiasi kiekviena viešosios politikos sritis, nes vieningumo kriterijus lemia pasirinkimo ribų ir jos tarnavimą piliečių interesams.

Valiutų keitimo pasirinkimo sandoris

Tai valstybės etikos teorija. Visuomeninio pasirinkimo mechanizme politika pasireiškia tiek prievartos taikymu dėl koncernų interesų, susiformavusių vartotojų interesų sąskaita, tiek atvejais, kai laimi bendri piliečių interesai. Koks yra visuomeninio pasirinkimo metodas? Taigi turime du principus: 1. Viešajame sektoriuje veikiantys asmenys dirba taip, tarsi siektų maksimaliai įgyvendinti savo interesus.

Pagrindinė mintis, kuria remiasi viešasis pasirinkimas- visi individai yra racionalūs savanaudžiai. Kadangi žmonėms rūpi tik pinigai ir savo interesų maksimizavimas, galima būtų sukurti struktūras, kurios šį siekį panaudotų pelnui ir uždarbiui didinti.

Svarbiausias dalykas yra kontrolė.

Kelionės ne ES šalyse

Tačiau yra autorių, kurie nepritaria idėjai, kad sprendimai priimami tik savanaudiškomis paskatomis. Pagal fundamentaliosios metodologijos prasmę visa politinė veikla yra individų elgsena.

Patys svarbiausi nariai yra priimantys sprendimus, dirbantys asmenys, o ne organizuotos sistemos, todėl socialinių mokslų metodologinio individualizmo doktrina kelia reikalavimą vertinti juos kaip individualiai veikiančiuosius asmenis. Jungtis tarp privačių ir asmeninių interesų nėra svarbiausia, tačiau turi būti išlaikyta simetrija tarp jų.

Politikoje norima būti įvairių formalių partijų nariais. Tapę kurios nors organizacijos nariais, individai gali propaguoti tos organizacijos ideologiją. Nors dažnai manoma, jog tam tikros organizacijos pasirinkimo ribų siekia asmeninių interesų, o ne bendrai organizacijai rūpimų dalykų. Viena vertus, čia išryškėja savanaudiškumo problema, kuri yra pagrindinė žmogaus varomoji jėga, kita vertus, yra ir kolektyvinės veiklos problema, kuri reiškia, kad visuomenės narai yra individualių norų sankaupos.

Kolektyvinė veikla, galima sakyti, yra svarbiausias bruožas visuomeninio pasirinkimo pritaikymo srityje. O kolektyviniai interesai gali būti ne tik savanaudiški, bet ir visai visuomenei svarbūs pasirinkimo ribų tokie kaip: taika, gerovė, lygybė pagal įstatymą.

Svarbiausia yra išmokti suvokti, kiek yra tinkama naudoti asmeninių interesų prielaidą aiškinant viešąją veiklą. Kaip pavyzdį paėmus rinkiminę kampaniją, ar galėtume teigti jog kažkokios partijos nariai gina tik savo interesus?

pasirinkimo ribų

Ne, dažniausiai pirmiausia yra iškeliami partijos interesai. Bet kokiu atveju pirmiausia žmogus viską įvertina, kas jam naudinga, o kas ne. Viską lemia ne tik savanaudiškumas bei altruistinis interesas, bet ir socialinės išlaidos bei nauda. Žmogus yra egoistiškas, racionalus, maksimizuojantis naudą. Maksimizavimo aksioma neišvengia sunkumų, nes nėra aišku, kokius interesus maksimizuoja viešojo sektoriaus pareigūnai.

Grupinis kontekstas yra gyvybiškai svarbus žmogiškosios elgsenos pasirinkimo ribų priėmimo kontekstas. Viešojoje politikoje yra erdvės individualiems sprendimams, tačiau jie priimami grupėse.

Skambinkite naudodami „Skype'ą“

Viešajame sektoriuje ji buvo naudojama kaip priemonė įgyvendinant idėjas. Tikslas yra didesnė organizacijų ir joje dirbančių žmonių kontrolė.

pasirinkimo ribų

Boulding, įtraukdamas meilės motyvą į motyvacinį sprendimų pagrindą, atmeta savanaudiškumo prielaidą, kuria grindžiama ekonominė teorija. Pasak jo, sprendimai gali būti veikiami rūpinimosi kitais, o ne savo paties naudos motyvu.

Sprendimams įtakos gali turėti grasinimai arba bauginimai. Grasinimai dažnai naudojami grupinio sprendimų priėmimo atvejais. Teorijos kaip modelio įvertinimas[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Modelis, kaip ir pagrindžia įsitikinimą, kad biurokratai rūpinasi tik savo interesais, tačiau tai sunku patikrinti ir patvirtinti.

Empiriniai biurų biudžeto maksimizavimo tyrimai neteikia duomenų, patvirtinančių šią teoriją. Idėja, kad biurokratinis sprendimų priėmimas grindžiamas savanaudiškais biudžeto didinimo motyvais, daugiau įtakos padarė ne savo empiriniu, bet normatyviniu turiniu.

pasirinkimo ribų

Kaip atrodo, faktai jos nepatvirtina. Žodžiu, biudžeto maksimizavimo hipotezė nėra empiriškai pagrįsta Lewi, Parsons W. Viešoji politika.

Pasirinkimo ribos

Eugrimas,p. Thom N. Lietuvos Teisės Universitetas,p. Lane E. Viešasis sektorius.

pasirinkimo ribų

Sąvokos, modeliai ir požiūriai. Margi raštai,p.

Taip pat žiūrėkite